Ave Europa Chartija | Ave Europa

Automatinis vertimas. Autentiškas yra tekstas anglų kalba. Skaityti angliškai

Preambulė

Europa miršta, o jos vadovai su tuo susitaikė.

Biurokratija smaugia mūsų verslą, o ištisus regionus valdo žmonės, esantys per toli, kad pastebėtų, jog tie regionai jau nurašyti. Karas – prie mūsų slenksčio, Ukrainoje. Kasmet vis mažiau vaikų, smunkanti pramonė, beveik sustojęs augimas. Mus sukūrusios kultūros blėsta, o Europa susiskaldžiusi kaip niekada. Tokios būklės žemyną lengva išardyti dalis po dalies. Kad visa tai matytumėte, nereikia priklausyti jokiai partijai.

Šios problemos išlieka dėl paprastos priežasties. Mūsų institucijos silpnos, vadovai bailūs, o politinė klasė patogiai įsitaisė administruodama nuosmukį, užuot su juo kovojusi. Visam tam vadovavo bestuburiai, nekompetentingi vyrai ir moterys – politikoje, pramonėje, tame, kas vadinama pilietine visuomene, – ir mažai pagrindo manyti, kad būtent jie tai ištaisys. Todėl ketiname paimti vadeles patys. Šias problemas spręsime skubiai ir su tokiu rimtumu, kokio Europa iš ją valdančiųjų nematė jau seniai. Pragmatizmas, o ne šūkiai.

Pragmatizmas, o ne šūkiai.

Mes, Ave Europa nariai, įsipareigojame kurti Europą, kuri būtų stipri, vieninga, klestinti, suvereni ir ištikima savo šaknims.

Ketiname ją gerbti ir ant jos pamatų kurti laisvesnę, teisingesnę ir saugesnę ateitį.

Suvokdami savo atsakomybę už kūriniją,
Suvokdami savo bendrą paveldą ir savo istorijų, kultūrų bei kalbų įvairovę,
Suvokdami savo bendrus laimėjimus ir atsakomybę ateities kartoms,
Pasiryžę atnaujinti savo sąjungą, kad lygiųjų solidarumo dvasia stiprintų laisvę, demokratiją, nepriklausomybę ir taiką,
Pasiryžę gyventi kartu, tarpusavyje atsižvelgdami vieni į kitus ir gerbdami savo įvairovę, tvirtindami, kad ilgalaikė tvarka kyla iš teisingumo, bendradarbiavimo ir pagarbos teisei,
Ir žinodami, kad laisvi lieka tik tie, kurie geba naudotis savo laisve, ir kad tautos stiprybė matuojama silpniausių jos narių gerove.

Diagnozė: Europos padėtis

Seniai praėjo Europos imperijų laikai, kai žemynas formavo pasaulio įvykius. Per pastarąjį šimtmetį to atsisakėme – ne iš karto ir ne visada savo noru. Europą palaužė trys dideli tragiški įvykiai: 1918-ieji, paskui 1945-ieji ir 1956 m. pažeminimas Sueco krizėje, kai Londonas ir Paryžius suprato, kad nebegali veikti be Vašingtono pritarimo. Tolesnė tvarka tiko visiems. Amerika užtikrino gynybą, branduolinį skėtį ir garantiją; Europa atsigręžė į save ir po šiuo skėčiu kūrė savo gerovės valstybę ir bendrąją rinką, kurios jai atnešė dešimtmečius stabilumo. Tačiau tokios sąlygos privertė Europą pamiršti, kad žemynas, negalintis savęs apginti, galiausiai savęs ir nevaldo.

Sukurta Sąjunga buvo ekonominė: taisyklėmis grindžiama sąžiningos konkurencijos, aplinkosaugos standartų, socialinės apsaugos ir teisės viršenybės tvarka. Už nieką iš to nereikia atsiprašinėti. Tačiau likęs pasaulis niekada nesutiko su Europos taisyklėmis ir dabar neketina jų perimti. Galia, augimas ir neslepiami nacionaliniai interesai – tokia yra pasaulinė valiuta, o kai Europos vertybės išgirstamos, jei apskritai išgirstamos, jos skamba kaip kalbos žmonių, pamiršusių, kaip jas įgyvendinti. Europa turės išmokti ginti savo vertybes ne vien švelniąja galia, bet ir jėga, galinčia jas paremti, antraip jos nebus priimamos su tokiu rimtumu, kokio nusipelno.

Ir turėtume būti sąžiningi dėl to, kuo rėmėmės. Jungtinės Valstijos jokia prasme nėra Europos partnerė; tai didžioji valstybė, siekianti savo interesų, o tie interesai nebeapima Europos. Apsimetinėjimas, kad yra kitaip, buvo vienas brangiausių Europos politikos įpročių. Ukraina įrodė, kad Europa galiausiai gali pasikliauti tik savimi. Tokio masto karas Europos žemyne verčia pripažinti, kad gynyba neturi būti kitos valstybės atsakomybė.

Tačiau gilesnė krizė yra ne prie Europos sienų, o jos viduje. Civilizacijų nuosmukis turi atpažįstamus dėsningumus, ir jie nėra paslaptis; jie aiškiai įrašyti kiekvienos iki mūsų gyvavusios imperijos istorijoje. Tauta tampa turtinga, paskui pasitenkinusi, paskui ima savęs gėdytis. Būtent tai, kas sukūrė jos civilizaciją – jos institucijas, tikėjimą, mokyklas, paveldą, – ji ima laikyti kažkuo, dėl ko reikia atsiprašyti. Civilizaciją palaikančio darbo vaisiai atiduodami kitiems atgailaujant, o atvirų sienų reikalaujama „darbo jėgos trūkumo“ vardu. Įsigali kaltė dėl turimos gerovės, verčiami paminklai, laimėjimai perrašomi kaip nuodėmės, už kurias reikia atgailauti, ir civilizacija ima pulti pati save, kaip antikūnai, atsigręžę prieš sveikus paties kūno audinius. Galiausiai, kaip pagal grafiką, atvyksta vilkai. Nieko iš to nėra metafora. Tai veikiantis šiuolaikinių Vakarų scenarijus, ir Europa jį atkartoja eilutė po eilutės. Vienintelis klausimas, kuris dar svarbus, – ar būsime pirmoji civilizacija istorijoje, atpažinusi šį dėsningumą anksčiau, nei jį užbaigsime.

Mūsų politinė klasė čia mums nepadės, nes problemos įvardijimas yra vienintelė disciplina, kurios ji sąmoningai niekada nepraktikuoja. Vadybinis centras, sklandus tonu ir tuščias įsitikinimais, ištobulino meną nuosmukį pateikti kaip rūpestingą šeimininkavimą, rizikos nebuvimą painiodamas su rimtumu, o tikėjimo nebuvimą – su nuosaikumu. Dabartiniai Europos vadovai nėra išdavikai. Jie yra kažkas, ką sunkiau atleisti: vyrai ir moterys, jaučiantys, kad jų laikas praėjo, bet vis tiek į jį įsikibę, stabdantys tikras reformas ir tvirtinantys, kad būtent jie yra paskutiniai atsakingi jų sergėtojai.

Todėl europiečiai traukiasi. Visame žemyne nuo ketvirtadalio iki dviejų penktadalių rinkėjų šiandien remia partijas, sukurtas atvirai priešintis Europai. Tai ne protestas; tai žmonės, kurie jaučiasi taip, lyg išeitų iš namų, kurie jų nebeapsaugo. Rusija, Kinija ir Jungtinės Valstijos šią spragą suprato anksčiau nei mūsų vyriausybės. Jos finansuoja Europos antieuropietiškus judėjimus ne todėl, kad jais tikėtų; jos finansuoja juos todėl, kad Europa, kurios nepatenkintieji neturi kur konstruktyviai pasukti, yra Europa, negalinti atsispirti išorės spaudimui. Kad tuo pasinaudotų, joms nereikia nieko išgalvoti – tik nušviesti nesėkmes, kurių pagrindinės politinės jėgos atsisako įvardyti. Kiekvieni metai, kai Briuselis į visuomenės nerimą atsako procedūromis, o ne politika, yra dar vieni metai nemokamo deguonies judėjimams, kurie visu balsu aprašys ligą, bet niekada net nebandys jos gydyti. O šie judėjimai siūlo užnuodytą sandorį: kad rimtai vertintum Europos nuosmukį, kad norėtum saugių sienų, tikros gynybos, ateities savo vaikams, turi atsigręžti ir prieš pačią Europą – prieš Sąjungą, prieš vienybę, o netrukus ir į Maskvos pusę. Šį sandorį atmetame visiškai. Norint išgelbėti Europą, nebūtina jos sugriauti. Mūsų dydžio civilizacijai, gyvenančiai priešiškų supervalstybių pasaulyje, sąjunga nėra suverenumo priešas; tai vienintelis dar įmanomas suverenumas.

Norint išgelbėti Europą, nebūtina jos sugriauti.

Laikas bėga. Sąžiningai vertinant, Europa turi gal 15 metų, kol dabar vykstančios tendencijos sustings į kažką, ko įprasta politika nebegalės atsukti atgal. Tai jaučiame žvelgdami į maisto produktų kainas. Tai matome miestuose, kuriuose žmonės užaugo ir po kuriuos dabar vaikšto jausdami disonansą, kurio negali tiksliai įvardyti ir kurio nepatvirtins jokia institucija. Šio jausmo nesukūrė piktavaliai. Tai sąžiningas tikrų pokyčių atpažinimas – pokyčių, kurie skubinami ir kuriuos kiekviename žingsnyje klaidingai apibūdina žmonės, turėję juos valdyti.

Ave Europa egzistuoja dėl viso to ir todėl, kad siūlomi sprendimai nėra pakankamai geri. Atsisakome stovėti ir stebėti. Neleisime Europai supūti iš vidaus dėl kultūrinio ir moralinio nuosmukio ir neatiduosime jos tiems, kurie norėtų sugriauti jos institucijas, – nei despotizmo trokštantiems reakcionieriams, nei idealistams, kurie sudegintų pamatus ir pavadintų tai atsinaujinimu. Visų pirma esame pragmatikai: reformuosime Europos demokratines institucijas, užuot jas daužę, ginsime europiečių teises ir kursime vienybę, nepriklausomybę ir tvirtą gynybinę galią, be kurių žemynas gyveno per ilgai.

Mūsų dydžio civilizacijai, gyvenančiai priešiškų supervalstybių pasaulyje, sąjunga nėra suverenumo priešas; tai vienintelis dar įmanomas suverenumas.

Kelias į vieningą Europą bus ilgas ir kartais klastingas. Vis tiek juo eisime, be atsiprašinėjimų, nes jo gale mūsų civilizacijos istorijoje atsivers naujas puslapis.

Tapatybė: kas mes esame

Ave Europa yra centro dešinės ir dešinės proeuropietiškas judėjimas – ne kaip prieštara esamai politinei tvarkai, o kaip jos alternatyva. Atmetame prielaidą, kad Europos vienybė iš prigimties yra centristų ar kairiųjų projektas. Taip nėra. Egzistuojame todėl, kad problemos yra tikros, o niekas jų tokiomis nelaiko. Sterilus centras sako mylintis Europą, bet tik ją destabilizuoja, kiekvieną sunkų klausimą tyliai administruodamas, užuot į jį atsakęs. Euroskeptikai sunkius klausimus įvardija, tačiau dėl to nori politiškai suskaldyti Europą, populizmą painiodami su programa ir gana dažnai vadovaudamiesi priešiškų užsienio valstybių, tokių kaip Rusija, nurodymais. Siūlome naują, kitokį kelią: žmonės, mylintys Europą, mato, kad mūsų problemoms reikia vizionieriškų sprendimų – Europos tapatybė ir civilizacinis tęstinumas mums brangūs. Yra daug tikrų rūpesčių dėl Europos ateities, ir mes jų imamės, nes jie svarbūs ir nes per ilgai liko neatsakyti.

Europos tautos turi teisę išlikti – kultūriškai ir demografiškai, ir už tai dirbsime bei kovosime. Po 30, 50 ar 100 metų Europa vis dar turėtų būti atpažįstamai Europa. Tai nėra kraštutinis noras; tai pats įprasčiausias dalykas pasaulyje, kurio atsisakė elitas, laikęs jį gėdingu, ir paliko gulėti kelyje žmonėms, kurie jį pakėlė dėl bjauresnių priežasčių. Mes jį keliame dėl teisingų. Ir visa tai nereikalauja būti prieš Sąjungą, prieš vienybę ar prieš šiuolaikinį pasaulį. Nereikia sudeginti Europos, kad ji liktų europietiška.

Nereikia sudeginti Europos, kad ji liktų europietiška.

Čia brėžiame aiškią ribą, kurią dabartiniai laikai yra sulieję. Mūsų rūpestis kultūriniu ir demografiniu tęstinumu neturi nieko bendra su importuotu Amerikos kultūriniu karu, su jo lyčių ir patriarchatų pasauliu ir begaliniais engėjų bei aukų sąrašais. Tas karas buvo sukurtas tam, kad supriešintų žmones, o judėjimas, kurio visa paskirtis – suvienyti europiečius, jo ginklų nepaims. Nesame antifeministai. Nesame prieš „socialinius klausimus“. Mums tiesiog neįdomu žaisti žaidimą, sukurtą mus suskaldyti, o tų reikalų lobistai yra pakankamai dideli ir gerai finansuojami ir be mūsų pagalbos.

Esame pragmatikai. Neprekiausime tuščiomis pozicijomis, kurios pateikiamos kaip įsitikinimai, pavyzdžiui, „esame prieš klimato kaitą“, tarsi kas nors būtų už ją. Kai užimsime poziciją, ji iš tikrųjų mus išskirs, ir galėsime ją apginti įrodymais bei protu, o ne impulsyviomis reakcijomis. Verčiau būti teisiems ir nemadingiems nei madingiems ir nenaudingiems.

Verčiau būti teisiems ir nemadingiems nei madingiems ir nenaudingiems.

Dėl ko nedarysime kompromisų

Europos vienybė – kaip priemonė, sauganti mūsų civilizaciją ir mūsų tautas, o ne supervalstybė, sukurta joms ištirpdyti.
Pliuralistinė demokratija, grindžiama atvira diskusija ir sąžinės, žodžio bei tikėjimo laisve.
Skaidri, nuopelnais užsitarnauta ir etiškai atskaitinga lyderystė, visiškai netoleruojanti korupcijos ir užvaldymo, kurie pūdo institucijas iš vidaus.
Kiekvieno europiečio orumas ir teisės ginami kaip savaime vertingas paveldas.
Garbė, atsakomybė ateinantiems po mūsų ir atsidavimas bendrajam gėriui – mūsų viešojo gyvenimo dvasia.

Tokie esame dar prieš pasiūlydami bent vieną politinę priemonę. Toliau – kaip tai tampa politika.

Programa: mūsų šeši ramsčiai

Politinės priemonės, kuriomis ši Chartija virsta tikrove

1 ramstis: suvienijimas

Mūsų dydžio žemynui yra tik vienas kelias į suverenumą, ir jis eina per sąjungą.

Vienybės siekiame ne todėl, kad didesnė Europa būtų didingesnė. Siekiame jos todėl, kad tai vienintelė priemonė, atitinkanti mūsų problemų mastą, – nė vienos jų, nuo gynybos iki pramonės ir migracijos, jokia šio žemyno tauta dabar negali išspręsti viena. Atsakymas – ne ištirpdyti mūsų tautas supervalstybėje, o virš jų sukurti sąjungą, pakankamai stiprią, kad galėtų veikti, ir pakankamai drausmingą, kad paliktų kiekvienai tautai tai, kas jai priklauso. Šiandieninė ES buvo sukurta tarpininkauti ir ieškoti kompromisų; mes siekiame paversti ją tokia, kuri gebėtų priimti sprendimus.

Šiandieninė ES buvo sukurta tarpininkauti ir ieškoti kompromisų; mes siekiame paversti ją tokia, kuri gebėtų priimti sprendimus.

MES

Pertvarkysime Sąjungą iš tarpvyriausybinio forumo į federaciją, turinčią tikrą sprendimų galią, kartu privalomu subsidiarumo principu apsaugodami nacionalinę kompetenciją kultūros, švietimo ir tapatybės srityse.
Padarysime Europos institucijas tiesiogiai atskaitingas: suteiksime Europos Parlamentui teisėkūros iniciatyvos teisę ir pereisime prie tiesioginių vykdomosios valdžios rinkimų – iš pradžių Komisijos pirmininko, galiausiai Europos Sąjungos prezidento.
Nutrauksime veto paralyžių srityse, lemiančiose Europos likimą (užsienio ir saugumo politika, gynyba, mokesčiai, migracija), ir vienbalsiškumą pakeisime gebėjimu valdyti.
Visa tai įtvirtinsime rašytinėje Europos Konstitucijoje: Europos teisės viršenybė, tikra stabdžių ir atsvarų sistema, apibrėžtas nacionalinių parlamentų vaidmuo ir tvirtas pamatas, sukurtas piliečiui, o ne biurokratijai.
Atversime institucijas tiesiogiai žmonėms per viešą platformą, kurioje nustatytą slenkstį peržengusius piliečių iniciatyvos pasiūlymus Parlamentas privalės svarstyti.

2 ramstis: reindustrializacija

Europa, kuri negali pati sau statyti, apsirūpinti energija ir finansuotis, yra Europa, vykdanti kitų įsakymus.

Leidome savo pramonės bazei sunykti ir vadinome tai pažanga. Į užsienį iškėlėme tai, ką turėjome išlaikyti, ir reguliavome tai, ką turėjome auginti, o dabar priklausome nuo kitų dėl energijos, lustų ir kapitalo, kurie lemia, ar žemynas yra laisvas, ar tik pasiturintis. Gerovė nėra tikslas savaime. Tai pamatas, ant kurio stovi rimta civilizacija, ir mes ketiname jį atstatyti: ekonomiką, kuri gamina, kuri pati apsirūpina energija ir kuri atskaitinga europiečiams, o ne tiems, kas valdo tiekimo grandinę.

MES

Grąžinsime į Europą tai, nuo ko priklauso saugumas, – nuo energetikos ir gynybos iki gamybos ir svarbiausių technologijų – ir tiesiogiai investuosime viešąjį kapitalą ten, kur privačios rinkos nesiryžta.
Užbaigsime niekada neužbaigtą bendrąją rinką. Baigsime kurti bankų ir kapitalo rinkų sąjungą ir sukursime teisinę sistemą, leidžiančią visoje ES veikiančioms įmonėms laikytis vieno taisyklių sąvado, o ne 27 skirtingų. Įmonė turėtų galėti įsisteigti, pritraukti kapitalo ir prekiauti visame žemyne nemokydama taisyklių iš naujo prie kiekvienos sienos.
Aprūpinsime Europą energija be atsiprašinėjimų ir priklausomybės. Pagrindas – branduolinė energetika kartu su hidro-, saulės ir vėjo energija ten, kur ji prasminga, nes gausi, suvereni energija yra visa ko kito prielaida.
Iškovosime technologinį suverenumą srityse, kurios šiandien apibrėžia galią: dirbtinio intelekto, debesijos ir duomenų infrastruktūros, pažangiosios gamybos ir kosmoso. Šiuos pajėgumus ketiname turėti patys, o ne nuomotis iš užsienio monopolijų.
Mažinsime verslą smaugiančią biurokratiją, lengvinsime naštą mažosioms ir vidutinėms įmonėms, ant kurių laikosi mūsų visuomenės audinys, ir griausime vidaus kliūtis, vis dar skaldančias prekybą tarp Europos tautų.
Sustabdysime viešųjų lėšų švaistymą. Europos valstybės išsipūtė ir tai, ką surenka, leidžia per pasenusius ir besidubliuojančius mechanizmus. Skaitmeninsime ir automatizuosime administravimą visais lygmenimis, atsisakysime to, kas neduoda viešosios naudos, ir mažinsime mokesčių naštą nemažindami paslaugų, kurias piliečiai iš tikrųjų gauna, kokybės. Už kiekvieną valstybės paimtą eurą ji privalo atsiskaityti.
Visa tai nukreipsime piliečio labui, kad žemyno ekonomikos laimėjimai, pradedant euro keliu į tikrą pasaulinę rezervinę valiutą, būtų naudingi visiems, o ne nusavinti viršūnėse.

3 ramstis: remilitarizacija – viena gynyba

Žemynas, kuris nenori savęs ginti, jau nusprendė būti valdomas.

80 metų Europa perleido savo išlikimą kitiems ir vadino tai taika. Tas susitarimas baigėsi – ir baigėsi būtent Ukrainoje. Rimtas žemynas nesinuomoja saugumo iš valstybės, kurios interesai nebesutampa su jo paties, ir nelaukia leidimo ginti savo žemę. Sukursime tvirtus pajėgumus, kurių Europa atsisakė: ne 27 kariuomenes, negalinčias kovoti kartu, o vieną gynybą, kuri gali.

MES

Sieksime vieningos Europos gynybos: jungtinės Europos sausumos kariuomenės, karinių oro pajėgų ir karinio laivyno su vieninga vadovybe, sujungta žvalgyba, vienu kariniu biudžetu ir suverenia branduoline atgrasymo galia, atskaitinga tik Europai. To sieksime NATO viduje, kur tai mums naudinga, ir per savą Europos gynybos bendriją ten, kur ne.
Pirksime kartu. Nutrauksime 27 nesuderinamų sistemų ir 27 atskirų sutarčių švaistymą, apsirūpinsime iš Europos pramonės ir sukursime žemyno ginkluotės bazę, kurios reikalauja tikra nepriklausomybė. Gynybai išleisti pinigai turėtų kurti Europos pajėgumus, o ne priklausomybę nuo užsienio.
Remsime grėsmę patiriančias Europos tautas – visų pirma Ukrainą, taip pat Armėniją, Sakartvelą, Kiprą ir Moldovą, – nes jų fronto linija yra ir mūsų, o jų žlugimas paliktų mus pažeidžiamus.
Įsteigsime Europos išorės saugumo tarnybą, veikiančią už mūsų sienų prieš į mus nusitaikiusius tinklus: žmonių kontrabandą, prekybą žmonėmis, organizuotą nusikalstamumą ir prieš mūsų visuomenes nukreiptas kibernetines bei hibridines atakas. Ji turės įgaliojimus naudoti jėgą užsienyje ir vieną užduotį – apsaugoti Europą nuo išorės grėsmių.
Atsisakysime priklausomybės nuo bet kurios valstybės, kuriai nerūpi Europos interesai: Rusijos ir Kinijos kaip priešininkių ir Jungtinių Valstijų kaip partnerės, kurios parama nebėra savaime suprantama. Suverenumas reiškia, kad už savo gynybą nesame skolingi niekam.
Technologijas laikysime atskira fronto linija: saugūs duomenys ir ryšiai, su gynyba sulietas dirbtinis intelektas ir apsauga nuo užsienio monopolijų, kurios krizės metu galėtų mus išjungti.

Suverenumas reiškia, kad už savo gynybą nesame skolingi niekam.

4 ramstis: repatriacija ir sienos

Žemynas, negalintis nuspręsti, kas į jį atvyksta, nekontroliuoja savo ateities.

Europa prarado savo sienų ir demografijos kontrolę. Šią politiką nustatantys žmonės retai gyvena su jos padariniais: jų pažintis su besikeičiančiu žemynu – tai plonas, patogus bet kurios atvykėlių bendruomenės sluoksnis, jau panašus į juos pačius, o ne tikrovė rajonuose, kuriuose jie niekada nesilanko. Nutrauksime šį nesąžiningumą ir susigrąžinsime sprendimą, kurį kiekviena veikianti visuomenė pasilieka sau: kas prie jos prisijungia, kam leidžiama likti ir kokiomis sąlygomis.

MES / TEIGIAME

Kartą ir visiems laikams apsaugosime Europos išorės sieną, sukurdami tikrą Europos sienų ir pakrančių apsaugos tarnybą – Frontex įpėdinę, turinčią kombatantų statusą ir krizės atveju galinčią būti integruotą į Europos gynybą. Vidinė Europos laisvė priklauso nuo tvirtų išorės sienų.
Valdysime migraciją dar iki sienų, už mūsų teritorijos ribų ir pačiame šaltinyje, kad suardytume kontrabandos maršrutus ir sumažintume spaudimą, kol jis nepasiekė mūsų vidaus sienų. Masiniai neteisėti srautai turi būti sustabdyti ir apgręžti, o ne administruojami.
Vykdysime rimtą repatriacijos programą tiems, kurie atvyko neteisėtai, padarė nusikaltimų arba neturi pagrindo čia būti.
Europai tarnaujanti imigracija – tiek trumpuoju, tiek ilguoju laikotarpiu – reiškia tik kruopščiai atrinktus žmones, kurie atvyksta dirbti, prisidėti ir asimiliuotis ten, kur Europai jų tikrai reikia, ir kurie atitinka Europos standartą, kad būtų grynoji nauda visuomenei, prie kurios prisijungia, kartu daug labiau sutelkiant dėmesį pirmiausia į pačios Europos vidaus darbo rinką.
Masinė imigracija, teisėta ar neteisėta, yra nepriimtina.
Reformuosime savo santykį su EŽTK. Sieksime patikslinti, kaip Konvencija taikoma prieglobsčio prašymams ir išsiuntimams, kad pabėgėlių apsauga negalėtų būti paversta visuotine teise atvykti ir likti. Jei to nepavyks išspręsti esamoje sistemoje, pateiksime oficialią išlygą dėl Konvencijos aiškinimo neteisėto atvykimo, prieglobsčio ir sienų kontrolės klausimais: susiaurinsime savo įsipareigojimus būtent ten, kur sistema piktnaudžiaujama, ir visiškai išsaugosime laisves, kurias ji užtikrina kiekvienam europiečiui.

Aiškiai sakome tai, ko atsisakė elitas ir ką iškraipė disidentinė dešinė: po 30, 50 ar 100 metų Europa vis dar turėtų būti atpažįstamai Europa. Tokia nuostata – pats įprasčiausias tautos noras, ir mes jos laikomės be atsiprašinėjimų ir be neapykantos.

5 ramstis: civilizacija ir tęstinumas

Europa nėra ekonominė zona. Ji yra civilizacija, o civilizacija gyvuoja tik tol, kol kas nors pasiryžęs ją nešti toliau.

Europiečiai nėra administracinė kategorija. Esame žmonės, susieti giliais protėvių, istoriniais ir kultūriniais ryšiais, per tūkstantmečius suformuoti klasikinio pasaulio, krikščionybės ir iš viso to išaugusios Apšvietos. Ši tapatybė daugiasluoksnė: žmogus priklauso savo regionui, savo tautai ir Europai, ir nė vienas iš šių sluoksnių nepanaikina kitų. Šį paveldą verta išsaugoti, ir mes stengsimės jį išsaugoti. Priežastis paprasta. Visuomenė gali prašyti atvykėlių asimiliuotis tik tada, kai yra nuosekli kultūra ir tauta, į kurią galima integruotis. Išskobkite šią šerdį, ir reikalavimas tampa absurdiškas – prašymas prisijungti prie nieko konkretaus. Europos tęstinumo išsaugojimas yra visko, ko prašome iš atvykstančiųjų gyventi tarp mūsų, prielaida. Tęstinumas nėra vienybės priešas. Vienybė statoma arba ant jo, arba ant smėlio.

Tęstinumas nėra vienybės priešas. Vienybė statoma arba ant jo, arba ant smėlio.

MES

Ginsime kiekvienos Europos tautos teisę į savo kultūrą ir niekada neleisime Sąjungai tapti priemone, primetančia savo narėms kultūrinį vienodumą. Europos tautų įvairovė yra stiprybė, kurią reikia saugoti, o ne problema, kurią reikia administruoti.
Sukursime Europos paveldo politiką, saugančią tai, kas daro žemyną juo pačiu: jo kalbas, paminklus ir architektūrą, regionines ir nacionalines istorijas, kiekvieną seną griuvėsį ir kiekvieną gyvą tradiciją, kurią verta išlaikyti.
Švietimą laikysime ugdymu, o ne formavimu pagal šabloną. Jo paskirtis – ugdyti charakterį, kompetenciją ir pilietinę atsakomybę, o ne konstruoti nuomones. Remsime meną, literatūrą, humanitarinį išsilavinimą ir mokslinius tyrimus ir kovosime su švietimo skurdu bei funkciniu neraštingumu, dėl kurių žmonės tampa bejėgiai prieš demagogiją.
Remsime natūralų Europos tautų atsinaujinimą, vėl suteikdami galimybę sukurti ir auginti šeimą: sudarysime sąlygas, kurių šeimoms iš tikrųjų reikia, ir niekada nesieksime to prievarta. Žemynas, norintis ateities, turi būti pasiryžęs ją turėti.
Į savo istoriją žvelgsime kaip suaugusieji: sąžiningai vertindami praeitį, be nuolatinės kaltės, kuri tapo atskira pramone, ir su ilgalaike perspektyva, leidžiančia žemynui kartu jausti ir pasididžiavimą, ir atsakomybę.

Europos paveldas, kurį verta puoselėti ir verta ginti.

6 ramstis: aplinkosauginis realizmas

Visi esame prieš oro nuodijimą ir planetos niokojimą. Tikrasis klausimas – ką dėl to daryti ir kas apmokės sąskaitą.

Gamtos pasaulis yra pamatas, ant kurio stovi kiekviena civilizacija, ir po pačios Europos tai aukščiausias mūsų puoselėjamas gėris. Su klimato kaita reikia kovoti, o ne tikėtis, kad ji išnyks savaime.

Šiuo klausimu Europą jau 20 metų valdo šūkiai. Kovą su klimato kaita laikome rimtu prioritetu ir esame įsitikinę, kad ji bus laimėta taip, kaip Europa visada laimėdavo: inžinerija ir inovacijomis, o ne skurdu, kalte ar valdomu europiečių gyvenimo būdo siaurinimu. Brėžiame griežtą ribą tarp žaliosios energijos, kuri pernelyg dažnai yra ideologinė etiketė, ir švariosios energijos, kuri yra faktas. Esame įsipareigoję pastarajai – bet kuriai technologijai, kuri patikimai ir įperkamai tiekia mažai anglies dioksido išmetančią energiją. Atmetame tiek neigimą, apsimetantį, kad problemos nėra, tiek katastrofizmą, kuris deindustrializuotų žemyną, kad būtų galima jaustis doriems. Abu žlugo. Realizmas dar nebuvo išbandytas.

MES

Vadovausime Europos branduolinės energetikos renesansui. Branduolinė energetika – vienintelis patikrintas, keičiamo mastelio, mažai anglies dioksido išmetantis šaltinis, veikiantis visą parą, ir mes ketiname grąžinti Europos branduolinei pramonei pirmąją vietą pasaulyje, kurdami savo reaktorius ir mažuosius modulinius sprendimus, kad patentai, darbo vietos ir kompetencija liktų čia. Švari energija, pagaminta Europoje.
Atsinaujinančiąją energetiką vertinsime sąžiningai, laikydamiesi principo „pirmiausia bazinė apkrova“: esame už atsinaujinančiąją energetiką ten, kur ji prasminga, – saulės energija Ispanijoje, o ne Suomijoje, – bet aiškiai suprantame, kad sunkiosios pramonės ekonomika negali veikti tik tada, kai pučia vėjas. Kuriame stabilų derinį, o ne lošiame iš oro sąlygų.
Atsisakysime iškeisti vieną priklausomybę į kitą. Rusiškų dujų neiškeisime į rusišką uraną; kuras ir svarbiausios žaliavos bus užtikrinti per stabilius, draugiškus partnerius ir per Europos gamybą visur, kur ją įmanoma sukurti.
Atmesime pasitraukimo iš pramonės politiką. Gamykla, uždaryta Europoje ir vėl atidaryta ten, kur nėra jokių standartų, padarė pasaulį nešvaresnį, o Europą skurdesnę. Savo išmetamųjų teršalų eksportas nėra klimato politika; tai dorybe pridengta kapituliacija.
Saugosime tai, kas iš tikrųjų yra prieš mūsų akis: Europos žemę, upes, jūras, miškus ir dirvožemį kaip žemyno paveldo dalį, ne mažiau nei jo katedras.
Kiekvieną aplinkosaugos politikos priemonę vertinsime pagal rezultatus ir sąžiningumą dėl jos kompromisų, o ne pagal tai, kiek teisuoliškai ji leidžia jaustis mūsų vadovams. Jei priemonė kainuoja daugiau, nei duoda, tai pasakysime ir ją pakeisime.

Švari ir stipri, o ne skurdi ir tyra.

Švari ir stipri, o ne skurdi ir tyra. Ketiname kitai kartai perduoti Europą, kuri būtų ir tokia, ir tokia, ir atmetame melą, kad reikia rinktis.

Užkarda: raudonosios linijos ir įsipareigojimai

Kai kurie įsipareigojimai nėra derybų objektas, o kai kurių linijų neperžengsime, kad ir koks būtų spaudimas.

Be jokių išlygų esame įsipareigoję demokratijai, žmogaus orumui ir teisės viršenybei. Atmetame bet kokį ekstremizmą, politinį smurtą, neapykantą ir diskriminaciją – ar jie kiltų iš dešinės, ar iš kairės, ar iš religinio fanatizmo. Savo tikslus galime pasiekti tik demokratinėmis, taikiomis ir teisėtomis priemonėmis, ir to laikomės net tada, kai tai mums kainuoja. Kiekvienas asmuo turi neliečiamą orumą ir neliečiamas teises, įskaitant žmones, kuriuos mūsų pačių politika paliečia tiesiogiausiai: visa migracija ir repatriacija vyks pagal nacionalinę ir tarptautinę teisę, remsis individualiu vertinimu ir gerbs žmogaus teises. Atmetame kolektyvinius išsiuntimus ir bet kokias neteisėtas priemones. Judėjimas, kuris, gindamas Europą, pažeistų įstatymą, nebegintų nieko, ką verta turėti.

Judėjimas, kuris, gindamas Europą, pažeistų įstatymą, nebegintų nieko, ką verta turėti.

ŠALIA ŠIO PAMATO LAIKOMĖS IR ŠIŲ NUOSTATŲ

Priešinamės oligarchiniam valstybės užvaldymui, autokratijai, religiniam ekstremizmui ir bet kokiam ideologiniam dogmatizmui ir atsakome į juos savo politika: europietiška sinteze, atmetančia ir vadybinį centrą, ir nuoskaudų kupinus kraštutinumus.
Atmetame tiek eurazizmą, tiek Amerikos vedamą atlantizmą ir bet kokią kitą laikyseną, reikalaujančią, kad Europa pajungtų savo suverenumą, tapatybę ar vienybę išorės galiai. Nepriklausomybė reiškia nepriklausomybę nuo jų visų.
Neturime vietos utopijoms ar archajiškumui: absoliutinei monarchijai, komunizmui, teokratijai, neofeodalizmui, fašizmui, anarchoprimityvizmui ir kitoms fantastinėms vizijoms, kurios Europai visada kainavo tik kraują. Esame šiuolaikinis, pilietinis judėjimas ir tokie ketiname likti.
Atmetame smulkų nacionalizmą, etninį ir kultūrinį šovinizmą tarp europiečių ir bet kokį Europos vidaus iredentizmą. Senos nuoskaudos tarp mūsų tautų yra būtent tos žaizdos, kurių siekia mūsų priešai. Kultūrinė įvairovė, regioninis ir nacionalinis pasididžiavimas, mūsų kalbų turtingumas – tai bendro projekto turtas, o ne ginklai, nukreipti vieni prieš kitus.
Garantuojame lygybę prieš įstatymą ir pilietines laisves, kurios pačios yra europietiškas paveldas: minties, sąžinės, religijos ir informacijos laisvę; saviraiškos, susirinkimų ir asociacijų laisvę. Kiekvienas europietis yra lygus orumu ir teisėmis, nesvarbu, kokia jo lytis, įsitikinimai ar ką jis myli, o elgesys, kuriuo žmonės puolami dėl šių priežasčių, pas mus prieglobsčio neranda. Šiam klausimui spręsti mes neimportuojame svetimų kultūrų karų.

Pabaigai: baigiamieji žodžiai

Ave Europa yra atsidavusi savimi pasitikinčiai, vieningai Europai, grindžiamai realizmu, laisve, atsakomybe ir bendra kultūra. Įsipareigojame jai, žinodami, kad tai, ką darome dabar, formuos Europos civilizaciją kartų kartoms.

Turime omenyje Europą, kuri saugo savo civilizaciją ir susigrąžina suverenumą; kuri kuria federacijos vertas demokratines institucijas; kuri projektuoja galią į išorę ir gina savo interesus; kuri vėl pirmauja moksle, tyrimuose ir pramonėje; kuri užtikrina savo piliečiams orumą, saugumą ir galimybes; kuri atsinaujina ir neša savo kultūrą toliau; ir kuri gerbia tai, kas kiekvieną tautą daro savitą, kartu jas suvienydama į vieną visumą.

Per šimtmečius mūsų istorijos atvedė mus čia. Ką darysime su šia akimirka, spręsti mums: ne vien išgyventi šį šimtmetį, bet ir jame iškilti, susigrąžinti savo likimą ir vėl paversti Europą pirmaujančiu žemynu.

Europiečiai, prisijunkite prie mūsų.

Ave Europa